Demokratinis teismas — interesų derinimas
Advokatas mulkina ar pergudrauja pats save? Kalbėdamas apie politikų ir žiniasklaidoje dažną teisėjų nepriklausomumo tapatinimą su jų neklystamumu (kas yra nesąmonė), pats advokatas neklystamais neva priima galutinius ir neskundžiamus teismų nutarimus — kas irgi tokia pat nesąmonė.
Sutapatinęs galutinumą su neklystamumu, ant šito „į žemę nesiremiančio“ pamato stato visą savo teorinę pilį. Kurią vainikuoja reikalavimas dar daugiau demokratijos teismuose — gal iš tikrųjų apakintas „šventos karvės“, įtikėjęs demokratija kaip išganymu, kaip „Deus ex machina“.
Kiek turi būti išplautos smegenys, kad tikėtumeis pasiekti teisingumo, demokratindamas teismą? Juk demokratija „a priori“ neigia objektyvią tiesą. Pagal demokratijos apibrėžimą objektyvios tiesios nėra, yra tik daugybė subjektyvių tiesų, šališkų požiūrių. Demokratija yra „interesų derinimas“ (teisinė sąvoka!) — vagių peštynės. Kokie dar įrodinėjimai balsuojant? Gali įrodinėti kiek nori ir kaip tik nori, gali remtis moksliniu metodu — balsavimas juk visiškai nuo to nepriklauso.
Bet prajuokino pabaiga: kyšio nedavimą autorius išvadino „psichologiniu arba turtiniu neįgalumu“. Jei esi skurdžius — tai neįgalus materialiai, o jei neduodi kyšio iš principo, iš doros įsitikinimų — esi pshichinis luošys!
