Mūsų motina upė Neris turi tikrąjį vardą — Liulija [ljulija] — štai toji Wilija. Reikšmėje — tekėjimas, srovenimas.
Reikšmė beveik ta, bet netikiu priesaga — -ija man atrodo nelietuviška, nebent kuopine prasme, bet negalėjo lietuviai vadinti upių Vilija, Minija ir panašiai. Minija — tai Mingė, Vilija — Vilnià, Neris, o Liulija nebent Liulė, Liulia (-ià kirtis gale, trumpasis).
Priesagomis -ija lietuvių kalba užteršta neseniai, romantizmo laikais per lenkus. Nevadindavo mūsų protėviai netgi kraštų, tautų -ija: ne Suvalkija, o Suvalkai, ne Gudija, o Gudai, ne Žemaitija, o Žiemiai, Žiemgala, ne Prūsija, o Prūsai, Prūsà, Prusià, ne Rusija, o Rusià.
Ir iš antikos raštų galūnės -ia, -ae (tiksliau æ) išverstos akivaizdžiai klaidingai: -ia ir buvo tariama -ià (trumpasis kirtis gale, taip pat, kaip ir lietuviškai ežeras Dusia, nors dabar jau dažniau -ė, kaip upė Musia - musė), o æ buvo tariama -ai, antai:
Æsti — Aistys (aisčiai, ne estai), Ægyptus — Aigyptus (ne Egiptas), Ptolemæus — Ptolemajus (Πτολεμαιος, ne Ptolemėjus), Pontius — Pontius (Poncius, ne Pontijus Pilotas), Ætius — Aitius (Aicius, Aičius, ne Aetijus), Cæsar — Kaisaras (ne Cezaris), Celtæ — Keltai, Daciæ — Dakiai (ne Dakija), Getæ — Getai (gudai), Germania — Germanė, Pannonia — Panonė, Saldæ — Saldai, Scythæ — Skytai (ne Skitija), Sarmatæ — Sarmatai (ne Sarmatija), Rætia — Raitià (Raičià, Raità, Raitė, raičiai), Iudæ — Judai (kirtis gale), ne Judėja ir ne judėjai.
O jei nuosekliai laikomės -ija, tai ir žodį aibė tarkim aibija.
